Šiandien šeimos ir santuokos institutą, kaip ir tautos suverenitetą dar stengiasi apginti mūsų Konstitucija (tuo tikslu ji ir buvo rašoma, kaip sutarties tarp šeimininko – tautos ir laikinai išrinktų valdžios atstovų (menedžerių) parlamente ir vyriausybėje, aktas.

Ir jei nebelieka nacionalinės idėjos, nebelieka ir liaudies. O jei nėra liaudies, tai nebereikia ir rinkimų, kurių metu liaudis deleguoja savo teises išrenkamiems atstovams. Ir kam tada priklausys suverenitetas? Skiriamiems (kieno skiriamiems?) valdininkams, kuriems nerūpi „nenacionalinių“ gyventojų „nenacionalinė“ valstybė?

Kareivinių socializmas – štai kas laukia praktikoje būsimų kartų, atsisakius nacionalinės valstybės. Tai ne naujovė, o grįžimas į laikus, kai švietimas buvo viena iš visuomenės segregacijos modelių, padalinant į turtingus išsilavinusius ir beraščius vergus (tarp kitko daugelis utopistų visai rimtai teigė, kad vergovė neatsiejama naujų socialinių valstybių modelių dalis. Juk kažkas turės dirbti! (Žr.: Tomas Moras – „Utopija“. Skyrius „Apie vergus“ ir kt.).

Daugiau apie tai http://slapenas.lt/?p=4402#more-4402

#30: Saulius Lapėnas -  

 Sutinku visiškai su jūsų nuomone-naikinamas šeimos institutas ir išrandama naujos sąvokos,nesuderinamos su tuo ,kas apibrėžia šeimą,kaip valstybės pamatą ir taip pažeidžiama konstitucija(tikiuosi,dar nepakeista?)