Kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI

Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

Seimo Kultūros komitetui 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui 

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai

Vilniaus universiteto Tarybai

Dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 

Spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 30-čio paminėjimo dieną Lietuvos nacionalinio transliuotojo pagrindinėje informacinėje laidoje „Panorama“ žurnalistė Indrė Makaraitytė kalbino vieną iš Sąjūdžio kūrėjų prof. Bronislovą Genzelį ir VU TSPMI docentę Neriją Putinaitę, ne kartą demonstravusią antivalstybines pažiūras, išgarsėjusią šiurkščiais išpuoliais prieš tautinio atgimimo patriarchą J. Basanavičių ir Sąjūdžio dainių J. Marcinkevičių. 

N. Putinaitė išdėstė jau ne kartą girdėtą „pažangią“ Sąjūdžio istorijos traktuotę (laidos nuoroda: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/genzelis-jeigu-lietuva-butu-putinine-liberalai-giedotu-himnus-putinui.d?id=79385291). Anot VU TSPMI docentės, Sąjūdžio nostalgiją jaučia ir mano, kad ne tokia Lietuva buvo sukurta, tik tie žmonės, kurie tebegyvena utopijoje. Sąjūdis esą neturėjęs Lietuvos vizijos, apie Lietuvos ateitį kalbėjęs tik bendromis frazėmis, o būsimosios Lietuvos viziją turėję tik „trys, keturi ar penki Vakaruose gyvenę žmonės“. Sąjūdis esą netinkamai įsivaizduojamas kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimas ir būtų teisinga Sąjūdį laikyti antitotalitariniu judėjimu. Neva nacionalinio išsivadavimo tikslų kėlimas reiškia antidemokratinę ir prokomunistinę tendenciją, neva priešiškumas totalitarizmui reiškia abejingumą tautinio atgimimo politinei programai, o šiuolaikinė valstybė negali būti sukurta įgyvendinant tautinio išsivadavimo politinę programą. Bandymas Sąjūdžio prasmę suvesti į antitotalitarinį judėjimą yra teoriškai ir istoriškai nepagrįstas ir neatitinka tuometinių realijų. Tai yra ne kas kita, kaip bandymas iškreipti atmintį apie Sąjūdį ir jį diskredituoti. 

Visuotinai žinoma ir pripažįstama, kad Sąjūdis buvo demokratinis tautinio išsivadavimo judėjimas, pratęsęs jau XIX a. daugelyje Europoje prasidėjusį demokratinio tautinio atgimimo pavasarį. N. Putinaitės mestas kaltinimas, kad Sąjūdis iš esmės buvo totalitarinis judėjimas, kuriam priklausė Lietuvą tariamai į Nepriklausomybę atvedusi jos konkrečiai neįvardyta „netotalitarinėmis vertybėmis“ besirėmusi mažuma, yra neįtikėtinos profesinės nekompetencijos ir iracionaliai aklos ideologinės neapykantos tautinės valstybės sampratai etaloninis pavyzdys. Sąjūdžio 1990 m. atkurta nacionalinė Lietuvos valstybė Konstitucijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta kaip nepriklausoma demokratinė respublika. Tai būtų buvę iš principo neįmanoma, jeigu Sąjūdis būtų buvęs totalitarinė politinė organizacija. Jo demokratiškumą pripažino net „perestroikinė“ TSRS vadovybė. Todėl N. Putinaitės laidoje pateiktas apibūdinimas yra precedento neturintis pasityčiojimas iš Sąjūdžio, kuriuo sąmoningai kuriamas sukarikatūrintas ir žeminantis judėjimo vaizdinys, tikslingai paskleistas plačiai LRT auditorijai ir DELFI portalo lankytojams. 

Savo pasisakyme teigdama, kad Lietuvos Respublika galėjo būti atkurta ne nacionalinės idėjos, bet neįvardijamų „antitotalitarinių vertybių“ pagrindu, N. Putinaitė šiuo absurdišku teiginiu tarė „naują žodį“ politikos moksle. Pasaulio istorijoje nėra pavyzdžio, kad kokia nors tauta buvo išsilaisvinusi iš pavergėjų arba sukūrusi politiškai suverenią valstybę remdamasi kuo nors kitu, o ne nacionalinio išsivadavimo ir savarankiškos tautinės valstybės sukūrimo idėja. 

Kartu teoriniu ir istoriniu požiūriu nepagrįstais ir melagingais teiginiais VU TSPMI docentė atvirai dėstė savo antivalstybines pažiūras. Kovos už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu daugelis Vakarų šalių politikos patarėjų primygtinai ragino Sąjūdžio atstovus vadovautis tik „antitotalitarinėmis“ vertybėmis ir padėti M. Gorbačiovui įgyvendinti TSRS pertvarką nekeliant Nepriklausomybės reikalavimo. Jų vaizduotėje Lietuva turėjo likti „demokratinės“ ir „liberalios“ TSRS imperijos dalimi. N. Putinaitė faktiškai smerkia ir kaltina Sąjūdį dėl to, kad šis nepakluso pamokymams apsiriboti „antitotalitarinėmis vertybėmis“ ir apsisprendė atkurti „nacionalistinę“, taigi vien todėl „blogą“, nepriklausomą Lietuvos valstybę. 

Dar vienu ne tik Sąjūdžio, bet visos lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės žeminimu tenka laikyti N. Putinaitės sąmoningai skleidžiamą melą ir šmeižtą, kad Sąjūdis ir Lietuvos valstybės atkūrėjai neįsivaizdavo, kokią valstybę kuria, ir nežinojo, kaip tai daryti. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimta bendroji programa iš tikrųjų yra pirmoji ir iki šiol vienintelė strateginė Lietuvos ateities vizija, kurią rengė kvalifikuoti įvairių sričių žinovai ir kuriai lygiavertės šalies raidos strateginės programos neįstengta sukurti iki šiol. Teigdama, kad būsimosios valstybės viziją turėjo nebent keli Vakaruose gyvenę asmenys, N. Putinaitė nuosekliai tęsia ir plėtoja jos tekstuose ir pasisakymuose nuolat kartojamą iš sovietmečio perimtą tezę apie tariamai tamsią ir atlikusią lietuvių tautą, kuri dėl savo intelektualinio ir kultūrinio atsilikimo negali būti savarankiška ir savivaldi politinė bendruomenė, turinti teisę į nepriklausomą valstybingumą.

LRT laidoje išsakytais teiginiais N. Putinaitė pasirodė kaip okupacinio režimo kovos su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“ tęsėja ir netrukdomai piršo žūrovams seniai žinomas komunistinės ideologinės propagandos schemas. Viena iš pagrindinių klišių, kurią dar tarpukariu Lietuvos piliečiams bruko pogrindyje veikusi A. Sniečkaus LKP ir kurią iki paskutiniųjų okupacinio režimo dienų skleidė užgrobtuose Lietuvos radijo ir televizijos pastatuose įsikūrusioje „kaspervizijoje“ susispietę M. Burokevičiaus „internacionalistai“, buvo pastangos apjuodinti Sąjūdį klijuojant jam šmeižikiškas etiketes ir vadinant „nacionalistinių radikalų“ ir „fašistų“ sambūriu. Šitaip mėginta diskredituoti ne tik Sąjūdį, bet ir jį įkvėpusią bei pakėlusią Laisvės kovai tautinio ir valstybinio atgimimo idėją. 

Laidos vedėja Indrė Makaraitytė klausimus formulavo vadovaudamasi įprasta LRT laidoms „globalios Lietuvos“ ir „sėkmės Lietuvos“ ideologija. Žiūrovams pasiųsta žinia apie sąjūdininkus radikalus, marginalus ir reakcionierius, kurie iki šiol gyvena iliuzijų pasaulyje. Šia laida buvo pažeminti ir įžeisti Sąjūdžio dalyviai ir rėmėjai, visi Lietuvos patriotai. I. Makaraitytė yra viena iš LRT žurnalisčių, minimų Tautos forumo steigėjų ir pilietinių organizacijų 2018 m. spalio 22 d. mitinge priimtoje rezoliucijoje „Cenzūra LRT –  Lietuvos valstybės žlugdymas! LRT turi būti sugrąžintas Tautai“. Joje pažymėta,  kad „siekiant užtikrinti LRT gebėjimą tinkamai atlikti misiją tarnauti strateginiam Lietuvos išsaugojimo ir ilgalaikio išlikimo tikslui, reikalaujama atleisti „globalios Lietuvos“ ideologiją išpažįstančius ir nelojalius valstybei, neprofesionalius ir šališkus, žurnalistinės etikos principus šiurkščiai pažeidžiančius darbuotojus“.

Žiniasklaidos ir akademinė laisvė buvo vieni svarbiausių už ją kovojusių Sąjūdžio siekinių. Ją reikia branginti ir prireikus ginti. Ypač tada, kai pamirštama iš laisvės kylanti atsakomybė, įpareigojanti įžvelgti ribą, kai laisvė pradedama griauti ja sąmoningai piktnaudžiaujant. Nežabota laisvė tampa  savo priešingybe – laisvės ir demokratijos pagrindus ardančia neatsakinga savivale, galiausiai virstančia nusikalstamu pačios valstybės griovimu. Lietuvoje ši riba peržengta. Dangstantis nepriklausomybės ir laisvės šūkiais LRT ir VU TSPMI įsitvirtino ir netrukdomai skleidžiamos antivalstybinės pažiūros. VU TSPMI docentės N. Putinaitės pasisakymas turėtų būti vertinamas kaip priešiškumo Sąjūdžiui bei nelojalumo jo pastangomis atkurtai valstybei išraiška ir nacionaliniam saugumui pavojingas antivalstybinės propagandos skleidimas.

Pareiškiame, kad nesitaikstysime su antivalstybine propaganda, manipuliacijomis ir falsifikacijomis, skleidžiamomis per nacionalinį transliuotoją ir pasieksime, kad LRT būtų grąžinti tautai. Būtina atsisakyti nacionalinį transliuotoją diskredituojančių antivalstybinę propagandą skleidžiančių ir žurnalistikos kokybės standartus ignoruojančių darbuotojų. 

Esminės permainos būtinos ir akademinio bei intelektualinio sąstingio kaustomame pagrindiniame šalies politikos mokslų centre – VU TSPMI. Reikalaujame pradėti jas nedelsiant. 

Vydas Astas

Arūnas Bubnys

Vytautas Budnikas

Antanas Buračas

Vytautas Daujotis

Kęstutis Dubnikas

Jonas Dževečka

Bronislovas Genzelis

Romas Gudaitis

Arūnas Grumadas

Algirdas Endriukaitis

Eugenijus Ignatavičius

Klemas Inta

Artūras Judžentis

Audrys Karalius

Arvydas Každailis

Algirdas Kuliešius

Faustas Latėnas

Bronius Leonavičius

Linas V. Medelis

Leonas Milčius

Eglė Mirončikienė

Joana Noreikaitė

Vytautas Radžvilas

Laimutė Stokaitė

Krescencijus Stoškus

Laisvūnas Šopauskas

Gitenis Umbrasas

Alfonsas Vaišvila

Irena Vasinauskaitė

Birutė Vyšniauskaitė

Ramunė Vosylienė

Ona Voverienė

Algimantas Zolubas

Albertas Žostautas