Už patyčias

Feisbukas ir kiti socialiniai ir asocialiniai tinklai pririnko tūkstančius katinėlių ir saulėlydžių skelbėjų, jautrių sielų ir nukvakusių pamokslautojų, kurie labai nustebo pamatę, kad jų idiotiški paveiksliukai, sentimentalūs demoty-caciniai plakačiukai, citatos iš ašaringų rašytojų, nuorodos į knygas į filmus tipo “Juokis. Džiaukis. Mylėk. Negalėk.” ir fotkytės iš baliukų (“mes čia biškį šviančiam!!!”) kažkaip gauna ne vien “awww” reakciją, bet iš jų yra ir šaipomasi.

Jei jie ir jos įsižeidė – labai gerai. Reiškia, užgavo. Reiškia, pataikė. Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato teisės gyventi neišjuokiamam. Žeidžia suvarinėjimas? Mokykis neįsižeisti, esi suaugęs. Pasaulis nėra labai švelnus.

Visam megztų sijonų ir surauktų kaktų chorui iš politiškai taisyklingų pakampių, kuris pradeda cypti: “galima juoktis ir neįžeidinėjant”, “ar negalima be keiksmų”, “neskanu”, “tą patį galima buvo pasakyti ir kitaip” yra vienas atsakymas: o čia ne jums rašo.

Čia ne jūsų pasaulis ir ne jūsų tvarka. Jūs gyvenkit savo apsimezgusiame tvartelyje ir geriau nekiškit nosies ten, kur jums nepriklauso, nes ir jums teks sudirbinėjimų, kurių jūs labai nemėgstate.

Humoras turi teisę šokiruoti, žeminti, gluminti ir sukelti pasipiktinimą, ir ta teisė nėra ribojama meno tarybų arba senelių ir tamstamokytojų susibūrimų. Žodžio laisvė, kaip jau buvo ne kartą sakyta, yra ir laisvė įžeisti. Visada bus tokių, kas norės net ir raudoną šviesoforo signalą paskelbti asmeniniu įžeidimu savo garbei ir orumui ir reikalauti kompensacijos, bet tai nereiškia, kad jie diktuoja toną.